Perteklinis asmeninių duomenų rinkimas – igalaikė tiksinti bomba
2026.06.04
Informacinių technologijų senbuviai ir folijos kepuraites užsimaukšlinę sąmokslo teorijų skleidėjai turi vieną bendrą bruožą. Tiek vieni, tiek kiti kartais tėškia: „JIE apie tave žino VISKĄ“. Tiesa, gali skirtis, ką vieni ir kiti paslepia po žodeliu JIE. Folijos kepuraičių savininkai kalba apie mistinius driežažmogius, slaptas organizacijas, satanistus ar iliuminačius. Tuo tarpu informatikai svaidosi realiais įmonių pavadinimais. „Google“, „Microsoft“, „Meta“ – tai tik keletas verslų, kurie uždirba milijardus, kaupdami itin didelius vartotojų duomenų kiekius.
Ir tai yra problema.
Štai čia paprasti vaikinai ir merginos (vartotojai) dažnai numoja ranka ir pasako vieną iš populiariųjų frazių: „man tinka personalizuota reklama“, „neturiu ko bijoti, nes nedarau nieko blogo“, „kompanijos tikrai laikosi privatumo taisyklių, kitaip jas nubaustų“.
Šie argumentai yra antra problema, įgalinanti pirmąją.
Bet pradėsiu šiek tiek iš toliau. Ką gi iš tikrųjų reiškia personalizuota reklama? Kokius duomenis vartotojai mielai atiduoda platformoms, nes be to nesusiformuoja jų kasdienis naujienų srautas? Dažnu atveju tai – vardas, pavardė, elektroninio pašto adresas, telefono numeris, gyvenamosios vietos adresas, naršymo internete istorija, paieškų istorija, esama buvimo vieta, kontaktai. Kai kurios platformos reikalauja ir asmens dokumentų. O taip pat – visos smulkmenos apie vartotojų veiksmus platformoje – ką seka, ties kuo spaudžia „patinka“ ar „nepatinka“, ką komentuoja, kokiu turiniu pasidalina, kokio turinio ieško ir kiek laiko prie jo praleidžia, kokias privačias žinutes rašo kitiems vartotojams.
Iš šių duomenų galima susidaryti detalų žmonių paveikslą: kas jie tokie, kas jiems patinka ar nepatinka, į ką ir kaip jie reaguoja, kuo domisi konkrečiu metu, kokius produktus jiems labiausiai apsimoka pasiūlyti kiekvieną akimirką. Tai ir yra toji „personalizuota reklama“, kurioje dažnai vartotojai nemato nieko įtartino. Tačiau tie patys algoritmai gali būti išnaudojami ir kitais tikslais. Pavyzdžiui, pagal juos tinkamai parinkus (suasmeninus) politinių reklamų žinutes, netgi patys, atrodytų, sveikiausio proto žmonės pasiduoda emocijoms ir ima balsuoti už įvairaus plauko populistus ir radikalus. BREXIT, Trumpas, vis matomesni prorusiški veikėjai Europoje – tik keletas ryškiausių iš daugelio pastarojo dešimtmečio pavyzdžių.
Įsivaizduokite, kas daugiau sumokės už reklamą nutaikytą į žmones, turinčius psichologinių problemų: psichoterapeutai, ginklų prekeivai ar virvių pardavėjai? Platformos taikliai surūšiuoja vartotojus į nematomus stalčiukus, bet žmonėmis jų nelaiko. Ilgainiui platformų valdytojai reklamos pirkėjams pardavinės ne tam tikrus vartotojų profilius, o konkretų vartotojų elgesį.
https://www.mgid.com/blog/behavioral-targeting-explained
Antras argumentas, kurį dažnai naudoja pačių platformų atstovai – „neturi ko bijoti, jei nedarai nieko blogo“. Tačiau jis remiasi itin klaidinga prielaida, kad privatumas rūpi tik nusikaltėliams. Juk nieko blogo nedarome tualete, tačiau duris užsidarome arba tupiame už krūmo. Kitas pavyzdys – mažas vaikas susižeidė, ir vienas iš tėvų siunčia vaizdo įrašą kitam šeimos nariui ar gydytojui pasitarti. Nieko blogo? Bet ar tikrai tokią nuotrauką rodytumėte bet kokiems nepažįstamiems? Na, teoriškai kai kurios programėlės šifruoja siunčiamas žinutes, kas šiek tiek gelbėja, bet tiek didžiosios technologijų korporacijos, tiek ES labai intensyviai kovoja prieš šią galimybę. Panaikinus šifravimą, ne tik vaikų, bet ir privačias suaugusių nuotraukas galės pasiekti tiek pareigūnai, tiek platformų valdytojai, tiek nusikaltėliai.
https://www.techspot.com/news/95729-google-refuses-reinstate-account-man-after-flagged-medical.html
Žiūrint kitu kampu – ar tikrai tai, ką darome šiandien, netaps nusikaltimu rytoj? Platformos, žinančios viską, teisėsaugai paprašius, viską išklos kaip ant delno. Bet ir tai dar ne viskas: šiai dienai net nereikia išties atlikti nusikaltimą, nes dirbtinio intelekto pagalba paprasta apšmeižti bet ką. Pavyzdžių, deja, jau turime. Neseniai vienas politikas būtent taip ir pasielgė, su savo sekėjais pasidalindamas stipriai pakoreguota protestuotojos nuotrauka ir išprovokuodamas merginai skirtą nepagrįsto pykčio laviną.
Ir naujausia perteklinių duomenų panaudojimo era – begaliniai viešų ir neviešų duomenų rinkiniai, kuriuos korporacijos naudoja dirbtinio intelekto treniravimui. Apie tai nežino ne tik patys vartotojai, bet ir įmonės, besinaudojančios didžiųjų platformų debesijos paslaugomis…
https://www.proofnews.org/womans-talkspace-therapy-app-sessions-exposed-in-court/
Visa tai atsitinka dar iki duomenims patenkant į piktavalių rankas – o anksčiau ar vėliau jie į jas pateks, ypač kai dabar madinga ne tik programavimą, bet ir informacinio saugumo klausimus patikėti dirbtiniam intelektui. Kai tai įvyks, ar tikrai bus pagrindo stebėtis intensyviais plūstančiais skambučiais ir laiškais, siūlančiais apmokėti neaiškias sąskaitas, užsakymus, paskolas ir visokias aferas?
Ką gali padaryti šiandien? Prisijunk prie savo dažniausiai naudojamų platformų ir užpildyk duomenų parsisiuntimo formą.
https://www.facebook.com/help/212802592074644/
https://privacycenter.instagram.com/guide/dyi/
https://www.tiktok.com/support/faq_detail?id=7543597460594285112&category=web_account